2010 m. liepos 22 d. Anykščių Sakralinio meno centre duris atvėrė pirmasis Lietuvoje Angelų muziejus, kuriam savo sukauptą angelų kolekciją padovanojo kultūrininkė Beatričė Kleizaitė-Vasaris.

Trumpai apie angelus

Angelai pasiųsti į žemę, kad padėtų žmonėms. Šv. Raštas pabrėžia šių Dievo pasiuntinių buvimą, jų tikrumą bei nuolatinę, nematomą apsaugą. Angelai dalyvauja žmonių bei tautų gyvenime. Dievas juos panaudoja, kad pagelbėtų žmonijai, o reikalui esant ją nubaustų.

Senajame Testamente aprašytos Jokūbo grumtynės su angelu. Angelas sulaikė Abraomą, kai jis ruošėsi paaukoti savo vienatinį sūnų. Angelas Gabrielius apsireiškė Šv. Mergelei Marijai, kad praneštų žinią, jog ji išrinkta tapti Dievo Sūnaus motina. Tai istorijos, žinomos iš Senojo ir Naujojo Testamento. Tačiau apie angelus kalbėta jau tūkstančius metų prieš krikščionybę. Eufrato slėnyje, 4000 m. prieš Kristų įkurtame Uro mieste, archeologai surado stelą, kurioje pavaizduota sparnuota figūra, nusileidžianti iš Šumerų tikėjime išpažinto vieno iš septynių dangų ir pilanti gyvybės vandenį į karaliaus taurę. Kai kurie mokslininkai teigia, jog tai pati ankstyviausia angelo figūra. Bet yra ir daugiau pirmtakų. Tai sparnuotos figūros Mesopotamijoje ir Graikijoje, vaivorykštės deivė Iridė ar dieviškasis pasiuntinys Hermis, sparnuotoji pergalės deivė Nikė.

Pats žodis angelas yra kilęs iš graikų kalbos ir reiškia pasiuntinį – žinių nešėją. Angelai aprašyti žydų šventuosiuose raštuose, Naujajame Testamente ir Korane. Vos ne kiekviena religija, sena ar nauja, turi savą literatūrą apie angelus ir jų tarpininkavimo aprašymus.

Angelai dailėje

Kaip bekūnės esybės angelai neturi regimos formos. Tęsdami seniausius laikus siekiančią dvasinių būtybių vaizdavimo tradiciją, krikščionių dailininkai angelus vaizdavo kaip būtybes su sparnais. Atsižvelgiant į dangaus hierarchiją, angelai buvo vaizduojami skirtingai. Serafimų ir cherubinų paprastai vaizduotos tik galvos su dviem, keturiais, ar šešiais sparnais. Kitų rangų angelai (sostai, viešpatystės, galybės, valdžios, kunigaikštystės) nusistovėjusios išraiškos neturėjo. Dažniausiai jie būdavo panašūs į žmones. Sostai kartais laikydavo sostą, galybių angelai – leliją arba raudoną rožę, viešpatysčių angelai galėjo būti karūnuoti, o valdžių angelai – ginkluoti. Arkangelai ir žemiausio rango angelai, atliekantys Dievo tarpininkų ir pasiuntinių žemėje vaidmenį, buvo vaizduojami kaip sparnuoti belyčiai jaunikaičiai, vilkintys ilgais laisvais drabužiais.

Keičiantis dailės stiliams, kito ir angelų vaizdavimas. Viduramžių dailėje jie išties atrodė labai lengvi, beveik persišviečiantys, sklendžiantys ore. Renesanso dailininkams pradėjus daugiau dėmesio skirti realaus pasaulio vaizdavimui, angelai įgavo labiau apčiuopiamą trimatį pavidalą. Baroko dailėje pasirodė mažyčiai putlūs sparnuoti angeliukai (putai), mažai kuo besiskiriantys nuo pasaulietiškų kupidonų.

Angelai vaizduojami tokiuose Šventojo Rašto siužetuose kaip Apreiškimas Marijai, Jėzaus gimimas, Prisikėlimas, Abraomo auka, Tobijo istorija, Paskutinis teismas ir kt. Be angelų neįsivaizduojamas dangus – juos matome Ėmimo į dangų, Marijos vainikavimo danguje, Švč. Trejybės ir kt. kompozicijose. Jie supa Viešpaties sostą ir sudaro bendriją Švč. Mergelei Marijai ir šventiesiems. Angelai kaip palydovai ar dangiški muzikantai vaizduojami ne tik Šventojo Rašto siužetuose, bet ir šventųjų gyvenimo scenose (šv. Cecilijos, šv. Pranciškaus, šv. Roko ir kt.). Kartais angelai vaizduojami ir vieni. Ypač dažni šv. Mykolo Arkangelo, kovojančio su šėtonu, ir Angelo Sargo atvaizdai. Angelas taip pat yra šv. evangelisto Mato simbolis ir atributas.

Beatričė Kleizaitė – Vasaris

Beatričė Kleizaitė-Vasaris gimė 1925 m. Kaune. 1941-1944 m. ji studijavo Kauno valstybės teatro Dramos studijoje. Antrojo pasaulinio karo metais emigravo iš Lietuvos. 1945 -1948 m. Italijoje tęsė menų studijas ir dirbo Lietuvos pasiuntinybėje. 1948 m. išvyko į Argentiną, 1958 m. – į Kanadą, vėliau – JAV. Dirbo bibliotekose ir pedagoginį darbą. Aktyviai reiškėsi lietuvių visuomeninėje, kultūrinėje veikloje. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę grįžo į tėvynę. Į Lietuvą ji parvežė išeivijos dailininkų – V. Kašubos, A. Galdiko, V. Igno ir kt. darbų kolekcijas. Įsteigė didžiojo kunigaikščio Gedimino paminklo šalpos fondą ir daug dirbo, kad paminklo idėja būtų įgyvendinta. Už nuopelnus Lietuvai ir Vilniui 2002 m. buvo apdovanota Barboros Radvilaitės medaliu.

Kolekcija

Angelų atvaizdais Beatričė Kleizaitė – Vasaris susidomėjo pirmaisiais metais po sugrįžimo į Lietuvą (1989). Tuomet su J. Ivanauskaite davė interviu „Šiaurės Atėnams“ ir pirmą kartą prabilo apie angelus. Po to Jurga jai padovanojo J. Daniliausko tapytą „Angelą, suklupusį prieš moterį“. Paveikslo dažai dar buvo neišdžiūvę, bet Jurga įtikino savo mokytoją, kad šis kūrinys Beatričei būtinai reikalingas. Antrasis angelas atėjo iš Molėtų. Jaunas, puikus medžio drožėjas, perskaitęs minėtą interviu „Šiaurės Atėnuose“,  išdrožė nuostabiai gražų angelą. Trečiasis angelas – senoji liaudies skulptūrėlė, atkeliavo iš kun. Č. Degučio, kuris tuo metu buvo Kulių klebonas. Paskui angelai pradėjo skristi iš draugų ir pažįstamų. Ypač daug padėjo architektas hab. dr. A. Miškinis iš Kauno. Jis antikvaruose surasdavo senųjų liaudies skulptūrų ir  jas perleisdavo kolekcionierei. Iš pradžių ponia Beatričė galvojo  rinkti tik senąjį liaudies meną, bet greitai savo nuomonę pakeitė. Ypač kai dailininkas L. Gutauskas padovanojo mėlynąjį angelą, kurį jis pavadino „Kalėdų rytas“.

Sužinojusi džiugią žinią, jog Anykčiuose bus Angelų Muziejus, Beatričė Kleizaitė Vasaris pradėjo kalbinti  dailininkus ir tautodailininkus, kad bent po vieną kūrinį padovanotų muziejui. Šiandien  muziejuje galime pasigėrėti dailininkų R. Bičiūno, L. Gutausko, S. Gutausko, V. Igno, A. Stasiulevičiaus, J. Židžiūnienės, F. Linčiūtės, N. Smilgienės, R. Vėliuvienės, J. Zalencos, S. Kuzmos, D. Bražiūno, A. Vasiliauskaitės, L. Striogos kūriniais, lietuvių taudodailininkų L. Ivaškevičiaus, V. Liatuko, A. Petrulio ir kt. darbais.

Nuo pat Angelų muziejaus atidarymo ieškoma įvairių būdų pildyti kolekciją. Skelbiama akcija “Dovanok angelą Angelų muziejui”. Vis daugiau  meno kūrėjų muziejui padovanoja savo kūrinių. Ekspozicija pasipildė A. Každailio, V. Ajausko, I. Kalinausko, R. Ničajaus, J. Tvardausko, V. Ulevičiaus, J. Lebednyko, R. Pupeikio, A. Petrulio, R. Gabdankienės, V. Gibovskio, V. Survilos, H. Zakarevičiaus sukurtais angelais.

***

 

 

 Beatričė Kleizaitė-Vasaris

SUSITIKIMAI SU ANGELAIS

(ištrauka iš knygos ANGELAI)

Angelai ir šiandien yra pasaulio dalis – saugotojai ir gelbėtojai, budėtojai ir paguodos teikėjai. Jie apsireiškia įvairiausiais pavidalais – ir kaip dangiškieji svečiai su tradiciniais sparnais, dėvintys baltus rūbus ir juostas, ir kaip mirtingieji žmonės, ir kaip maži vaikai ar ištikimi gyvulėliai – šunys ar net žirgai; taip pat jie apsireiškia šviesomis ar – labai dažnai – tik balsais. Susitikimai su angelais dažnai įvyksta gyvybei ar sveikatai pavojingose situacijose, kai staiga viskas išsisprendžia lyg iš niekur pasirodžius figūrai. Visuose pasakojimuose angelas pasirodo trumpam ir pradingsta. Be abejo, nelaimės, ligos neišvengiamai yra dalis mūsų gyvenimo, ir tai normalu, o antgamtiniai, nepaaiškinami įvykiai yra išimtys. Todėl jie taip domina žmones.

Šiandien apie angelus spausdinamos knygos, tapomi paveikslai, kuriami filmai ar TV serialai. Visa tai žavi mirtinguosius. Ypač didelio populiarumo sulaukia knygos, kuriose aprašyti tikri atsitikimai, kai žmonės buvo angelo perspėti, apsaugoti ar kaip kitaip paveiktas jų gyvenimas. Joan Wester Anderson knygoje Where Angels Walk (liet. Ten, kur vaikšto angelai) aprašo savo patirtį rengiant publikacijai liudijimus tų žmonių, kurie tiki, kad gyvenime buvo sutikę žmogaus ar kitokio pavidalo dangiškąją būtybę. Kai ji pasiskelbė ieškanti tokių žmonių, gavo šimtus laiškų.Taipogi ir garsus olandų gydytojas dr. H. C. Moolenburgh savo pirmąją knygą Walking with Angels (liet. Vaikščiojant su angelais) sudarė iš savo pacientų pasakojimų; o vėliau, gaudamas vis daugiau laiškų su patirčių aprašymais, išleido ir daugiau knygų. Keletą knygų apie susitikimus su angelais išleidusi Sophy Burnham iš anksto buvo prašiusi leidėjo, kad paskelbtų prašymą atsiliepti žmones, galinčius papasakoti savo susitikimų su angelais išgyvenimus; kiti autoriai gavo žinių iš besilankančiųjų paskaitose ar pašnekesiuose. Ir daugiau autorių šia tema yra išleidę ne vieną knygą.

Rengdama šią knygą ir aš ieškojau ir naudojausi informacija iš daugelio šaltinių: šventraščio, enciklopedijų, knygų bei žurnalų, kur aprašytos autentiškos patirtys. Žmonių, įgijusių panašias patirtis, yra visame pasaulyje, taip pat, neabejoju, ir Lietuvoje. Tikiuosi, kad ateityje bus galima surinkti pakankamai lietuvių pasakojimų ir išleisti knygą apie angelus Lietuvos žmonių gyvenime. Jau dabar prašoma asmenų, kurie yra patyrę angelų pagalbą, aprašyti ją ir atsiųsti į Angelų Muziejų Anykščiuose.

Skaitant apie įvairius angelų apsireiškimus, galima juos suskirstyti į kelias skirtingas grupes: vieni pasakotojai išgirdę balsą ar pajutę prisilytėjimą, pas kitus angelas atėjęs žmogaus, šuns ar kitokio gyvulėlio pavidalu, dar kiti matę skaisčią šviesą. O štai F. S. Smythe, 1933 m. britų ekspedicijos narys, kopdamas į Everestą, jautęs „draugišką buvimą šalia, kuris lydėjo visą laiką, ir jis nebijojo, nes žinojo, jog yra saugomas pavojinguose kopimuose sniegu užklotomis uolomis“. (F.S. Smythe, Camp Six: An account of the 1933 Mount Everest Expendition. London: Hogder and Stroughton, Lts. 1937, p.262).

Sykį po J. W. Anderson paskaitos priėjusi moteris pasakojo: ji miške paklydusi, ėjusi ir ėjusi prietemoje ir staiga pašiurpusi, pamačiusi savo pačios pėdsakus – supratusi, jog jau eina ratais. Staiga pajutusi malonų rankų prisilietimą prie veido, ir švelnus balsas liepęs jai eiti tiesiai. Ji taip ir padarė ir beveik už mylios horizonte pamatė savo namus. „Praėjo 40 metų, bet aš vis jaučiu tą ranką ir girdžiu malonų balsą“, – sakiusi moteris.

Palytėjimas gali būti švelnus – lyg užuomina, kad esi globojamas, gali būti tik kuždesys ar paglostymas. Gali būti ir fizinis, stiprus – kone suspaudimas, tačiau nematomas. Viena moteris pasakoja patyrusi antgamtinės jėgos poveikį, kai eidama iš darbo sustojo ant šaligatvio palaukti, kol užsidegs žalia šviesa. „Staiga kažkas mane griebė už dešiniojo peties ir taip smarkiai patraukė atgal, kad aš vos nepargriuvau. Tą akimirką dideliu greičiu išniręs automobilis peršoko šaligatvio kampą būtent toje vietoje, kur aš stovėjau, ir nulėkė tolyn. Aš atsigręžiau padėkoti savo gelbėtojui, tačiau už nugaros nieko nebuvo, nieko nesimatė ir tolėliau – aš buvau vienintelė, norėjusi pereiti į kitą gatvės pusę. Kelias minutes suglumusi pastovėjau, tada atsargiai perėjau gatvę ir pasukau namo, supratusi, kad mane išgelbėjo ne žmogus“.

Mums padedantys angelai gali būti labai stiprūs ir atkaklūs. Taip atsitiko vienai mergytei Tenesio valstijoje. Ji, pažaidusi su kaimynų vaikais, kaip visada per laukus bėgo namo ir jau buvo bešokanti per griovį, kai staiga ore ją sulaikė nematomos rankos, tvirtai sugriebusios už abiejų alkūnių. Mergaitė, nors abi jos kojytės jau buvo pakilę šuoliui, taip ir liko šioj griovio pusėje. Nustebusi ji nuėjo iki griovio krašto ir pamatė, kad kaip tik toje vietoje, kur būtų nušokusi, buvo susirangiusi didžiulė barškuolė gyvatė.

Tai – fizinė angelų intervencija, ypač dažnai pasitaikanti kelionėse. Nematoma ranka sugriebia žmogų ir ištraukia iš po artėjančio sunkvežimio ratų, pasuka į šalį vairą ir padeda išvengti susidūrimo ar sustabdo automobilį degant žaliai šviesai, kai nesilaikydama taisyklių kita mašina dideliu greičiu lekia per raudoną. Tai –tipiški scenarijai. Kartais, kai žmogų, atrodo, visiškai apleidžia jėgos, jis vieną akimirką pasijunta neįprastai stiprus ir pajėgia atlikti nepaprastą veiksmą. Kaip ir ta maža mergaitė, kuri, žaisdama su vaikais skiniuką, slėptis įlindo į išmestą seną šaldytuvą. Ir – užsitrenkė durys! Išsigandusi ji pradėjo šaukti ir daužyti duris iš vidaus, bet jos pastangos liko bergždžios. Kai mergaitė buvo jau vos gyva iš baimės uždusti, staiga išgirdo telepatinį balsą: „Stumk dangtį į viršų!“ Ji pabandė ir pajuto,  kas kažkas jos rankoms suteikė nepaprastą jėgą. Šaldytuvo viršus pakilo, ir ji išlindo laukan. Išsigelbėjusi mergaitė sunerimo, kad tėvas gali supykti pamatęs išardytą šaldytuvą, bandė tą viršų vėl uždėti, bet nepajėgė net kilstelėti…

Medicinos moksle teigiama, jog žmonėms, kurie girdi balsus, reikalinga profesionali pagalba; jiems paprastai rekomenduojama psichiatro priežiūra. Tačiau ne visada tai lemia liga – yra žinoma, jog balsus girdėjo ir visai sveiki žmonės. Taip buvo jau seniausiais laikais. Senovės graikų filosofas Sokratas nuolatos girdėjo jį saugančios dvasios balsą, kuris jį perspėdavo, bet niekada nesakydavo, ką reikėtų daryti. Rašoma, jog sykį einantį su bičiuliais Sokratą niekad neklystanti dvasia perspėjo neiti už gatvės kampo, tačiau juokdamiesi bendrakeleiviai nepaklausė perspėjimo ir staiga buvo partrenkti ir gerokai aplamdyti būrio bėgančių kiaulių. Taip pat balsus girdėjo pranašai, šventieji, mistikai, kurie juos priskirdavo Dievui, angelams, mirusiems artimiesiems ar kitoms nematomoms būtybėms. Šv. Joana Arkietė (Žana d‘Ark), paprasta kaimo mergaitė, nieko neišmananti apie karybą bei kovas, sugebėjo vesti didžiulę prancūzų armiją ir laimėti prieš Anglijos kariuomenę.

Telepatiniai balsai nėra girdimi nuolatos, o tik tais momentais, kai labiausiai reikia – dažniausiai, kai žmogui gresia pavojus.1988 m. gruodžio mėn. Fate žurnale Sally Wolverton aprašo įvykį vingiuotame West Virginia kelyje. Automobiliu ramiai sau keliavusi šeima netikėtai išgirdo: „Atsargiai!“ Žmona suirzo:  „Dėl Dievo, mielasis, aš nesu pasiruošusi tavo kvailiems juokeliams“. Suglumęs vyras bandė teisintis, kad jis nieko nesakęs, kai staiga kitas balsas suriko: „Atsargiai!“. Jie patikrino radiją, daiktadėžę, nes dukrai atrodė, jog balsas sklido iš ten. Tik staiga abu balsai jau grėsmingai suriko: „Atsargiai!!!“. Visiškai sutrikęs vyras šalikelėj sustabdė mašiną, ir tą pat akimirką iš už posūkio dideliu greičiu išniro kita mašina, lekianti viduriu kelio. Jeigu jie nebūtų pasitraukę ir sustoję, būtų neišvengiamai susidūrę kaktomuša.

Panašiai yra atsitikę ir man. Monrealyje po spektaklio „Pinigėliai“ lietuvių kolonijoje su didele grupe aktorių važiavome pas mane. Į automobilį susigrūdome kiek tik tilpo: priekyje šalia vairuojančio mano aktoriaus Juozo atsisėdau aš su dviem mažom dukrytėm ant kelių. Užpakalinėje sėdynėje taipogi susikimšo dvigubai daugiau žmonių negu leistina. Sankryžoje netoli namų aš pasakiau: „Suk į dešinę“. Juozas tik spėjo kiek suktelėti, kai į gatvę, iš kurios mes ką tik išvažiavome, slysčiodama į visas puses didžiausiu greičiu atlėkė mašina, su trenksmu išmušė vitriną ir įlėkė į parduotuvę. Paskui sužinojome, jog tos mašinos vairuotoją ištiko širdies smūgis, ir automobilis lėkė nebevaldomas. Juozas atsiduso: „Ačiū Dievui, kad mums reikėjo sukti į dešinę, kitaip būtume neišvengiamai susidūrę“ – „Ne, mums į dešinę sukti nereikėjo, – pasakiau aš, – nes mano buto durys – šalia durų parduotuvės, į kurią įlėkė mašina“ – „Tai kodėl tada liepei sukt į dešinę?“, – be galo nustebęs paklausė Juozas. O aš net neprisiminiau, kad būčiau ką nors sakiusi. Supratome, kad tai angelas sargas mus išgelbėjo, ir vietoj teatralų puotos nuvažiavome į bažnyčią maldoje padėkoti už išgelbėtas gyvybes.

Tai buvo ne pirmas atsitikimas mano gyvenime, kai angelas perspėja ir per mane gelbsti visą grupę žmonių. Pirmasis kartas buvo dar vaikystėje. Nemažas būrelis mūsų, vaikų, karštą dieną sumanėme pasipliuškenti kaimynų kūdroje. Prie didelio gluosnio sumetėme drabužėlius ir sušokome į vandenį. Nors nuo Kauno artėjo juodas debesėlis, bet mums tai buvo nė motais! Aš buvau ką tik išmokusi pasinerti: sulaikai kvapą – ir niurkt į vandenį! Taip džiaugsmingai benardydama staiga išgirdau balsą, šaukiantį mane vardu ir liepiantį eit namo. Tai nebuvo mano mamos ar tarnaitės balsas, bet toks savas ir mielas. Iškėlusi galvą iš vandens, paklausiau, kas mane šaukė. Vaikai papurtė galvas – niekas… Tada panėriau dar kartą ir vėl girdžiu, bet jau įsakmiai: „Bitute, bėk namo!“ Gerokai supykau, manydama, kad bičiuliai iš manęs tyčiojasi, ir griežtai paklausiau, kas gi mane šaukė. Niekas… Dar kartą panėriau ir jau net neprisimenu, kokį balsą girdėjau, bet staiga iššokau iš vandens ir kojos pačios ėmė nešti namų link, o visi vaikai lyg išgąsdinta avių banda pasileido paskui mane. Pabėgėjus gal kokį šimtą metrų, staiga po kojomis pasipylė kibirkštys, ir mes uždusę įlėkėme į namą. Pasirodo, jog žaibas trenkė į tą gluosnį prie balos, kur sėdėjo mano bičiuliai, ir jeigu ne balsas, įsakęs man bėgti namo, tikriausiai ne vieną būtų nutrenkęs žaibas.

Nesiliauja diskusijos, ar tokie balsai yra nematomų dvasinių būtybių, ar ateina iš žmogaus pasąmonės. Platonas manė, jog balsas kyla iš dieviškosios žmogaus sielos dalies. Jis teigė, jog kiekvienas žmogus gali sutvirtinti šį vidinį balsą, ieškodamas išminties ir puoselėdamas dorybes, bet pilnas tuštybės gyvenimas ir ydos jį nuslopina. Žmonės, kurie yra girdėję balsus, dažnai juos įvardina būtent kaip vidinį balsą, bet jis nėra sąmoningas. Kartais balsas girdimas iš tikrųjų, lyg sklindantis iš šalies, bet jeigu žmogus atsigręžia pažiūrėti, kas kalba, dažniausiai nieko nepamato. Catherine Marshall knygoje A man called Peter  (liet. Vyras, vardu Piteris), aprašo, kaip antgamtinis balsas išgelbėjo jos vyro, garsaus pamokslininko, gyvybę. Jis temstant ėjo namo per viržiais apaugusią dykynę, ir staiga kažkas jį griežtai pašaukė: „Peter!“ Vyras nustebęs paklausė, kas jį šaukia, bet atsakymo nesulaukė ir  gūžtelėjęs pečiais vėl tęsė kelionę. Balsas šį kartą jau įsakmiai sušuko „Peter!!“ Vyras stabtelėjo taip staigiai, kad net suklupo. Keldamasis ištiesė ranką atsiremti į žemę ir didžiausiai savo nuostabai pajuto, jog ten – tuščia erdvė. Vyriškis buvo ant pačios gilaus karjero briaunos, ir dar vienas žingsnis būtų buvęs lemtingas.

Štai kitas įvykis, aprašytas dr. H. C. Moolenburgh. 1982 m. gražią, saulėtą gegužės dieną Limburge (Olandijoje) jauna sutuoktinių pora su pusantrų metų dukryte Ana sustojo pakelės kavinukėje. Kol padavėjas priiminėjo užsakymus, mažoji Ana išlindo pro kavinės terasos turėklus ir patraukė tiesiai į kelią, kuriuo be paliovos švilpė automobiliai. Apimti panikos tėvai šoko mergaitę vytis. Kai Ana jau buvo bežengianti į kelią, staiga priešais ją atsirado miela, šviesiaplaukė kokių 4 metų amžiaus mergaitė. Ji ištiesė rankutę ir sustabdė Aną. Tuoj ją į glėbį čiupo atbėgęs tėvas, šaukdamas: „Daugiau niekad viena nenueik nuo mamytės ir tėvelio!“. Pribėgo ir motina, ir abu atsisuko padėkoti mergaitei, išgelbėjusiai jų dukrelės gyvybę, tačiau jos niekur nesimatė. Mergaitė tiesiog išnyko ore… Skaitytojus be galo sujaudino, kad mergaitės angelas sargas prisiėmė mažos mergaitės pavidalą. Jeigu jis būtų pasirodęs kaip suaugęs vyras ar moteris, mergaitė greičiausiai būtų išsigandusi ir bėgusi tolyn – po automobilių ratais.

Viena iš senųjų dr. H. C. Moolenburgh pacienčių pasakojo savo vaikystės nutikimą. Vieną rytą ji, 14-metė, su drauge dviračiais išvažiavo pasivažinėti į kopas. Mergaitės džiaugėsi iškyla tyloje, nuošaly nuo kasdienybės triukšmo, kai staiga prieš jas tartum išdygo šviesiai mėlynu kombinezonu apsirengęs vyriškis. Jis išskėtė rankas ir liepė joms sustoti. Jis buvo labai gražus, veidas spindėte spindėjo gėriu, tad mergaitės jo neišsigando. Vyras neleidžiančiu prieštarauti balsu tarė: „Toliau važiuoti uždrausta“, ir mergaitės paklusniai pasuko atgal. Jos neturėjo nė mažiausio supratimo, kas čia vyksta. Kitos dienos rytiniame laikraštyje pasirodė žinia, jog tose pačiose kopose psichopatas išprievartavo ir nužudė 12 metų mergaitę. Draugės suprato, kad tai įvyko kaip tik tuo metu, kai ir jos buvo kopose, ir suvokė, kad jas sustabdė ir taip išgelbėjo ne mirtingasis.

Tačiau kyla klausimas, kodėl jis neišgelbėjo anos, nužudytosios, mergaitės? Ar jis negalėjo? Ar tai Likimo paslaptis?.. Į tokius klausimus niekas negali atsakyti, vienintelis atsakymas – nežinomi mums Dievo keliai… Bet kokį stebuklingą išgelbėjimą reikia laikyti konkretaus žmogaus gyvenimo stebuklu, išimtimi, o ne įprastu įvykiu bet kokio žmogaus gyvenime. Žurnale Guidepost Marilyn Carlos iš Kalifornijos rašė apie moterį, kuri, būdama 10 metų, temstant valtimi išplaukė į ežerą. Netrukus visai sutemo, ir mergaitė išsigando, nebesuprasdama, kur esanti. Staiga tolumoje ji pamatė švytinčią žmogaus figūrą. Žmogus laikė žibintą ir jai signalizavo. Mergaitė, sutelkusi visas jėgas, irklavo gelbėtojo link. Kai ji saugiai pasiekė krantą,  figūra pradingo be pėdsakų. Šis pasakojimas apie mergaitės išsigelbėjimą mums yra tarsi graži metafora apie tai, jog šio pasaulio nakty, kai esame pasimetę kelyje, yra krantas, į kurį esame saugiai vedami.

Įdomus atsitikimas įvyko 1958 m. Omahoje. Jauna mergina, vardu Jean Ondracek, su savo seserimi Pat ir dviem draugėm mėgavosi savaitgaliu prie ežero. Merginos džiaugėsi, kad be jų prie ežero daugiau nieko nebuvo. Jos ežero pakrantėje kaitinosi saulėje, o Jean, vienintelė mokėjusi plaukti, įbrido į ežerą. Mergina nė nepajuto, kaip nuplaukė pernelyg toli. Jėgos ėmė sekti, o krantas – dar toli, ežeras – gilus. Ji pradėjo šauktis pagalbos ir mojuoti rankomis, bet niekas jos neišgirdo. Išsigandusi, kad prigers, Jean pradėjo balsu  melstis: „Dieve, gelbėk, Dieve, gelbėk mane“… Staiga ji pamatė vandeny kažką plūduriuojant – lyg tai  seną, apleistą valtelę, ir sutelkusi paskutines jėgos, nuplaukė jos link. Tai tikrai buvo sena, skylėta, be irklų kanoja, inkaru ar kuo kitu pritvirtina prie ežero dugno. Mergina galėjo į ją įsikibti ir valandėlę atsikvėpti. O laikas bėgo, saulė slinko vakarop, ir atrodė, jog pakrantėj likusios mergaitės jos dar nepasigedo. Jean, vis dar laikydamasi už slidžių kanojos kraštų, jautė, kad tokia išsigandusi ir nusilpusi nebegalės vėl perplaukti ežero ir grįžti pas drauges. Ji vėl pradėjo verkti ir šaukti: „Gelbėkit, gelbėkit!“. Staiga išgirdo vandens pliuškenimą ir pamatė nedaug už ją vyresnį jauną vyriškį ant burlentės. „Reikia pagalbos?“, – ramiai paklausė jis. „Taip, aš nebeturiu jėgų grįžti atgal, – atsakė ji. – Bet iš kur jūs atsiradote, aš nemačiau nieko plaukiojant“? Jaunas vyras paaiškino: „Aš esu saugos inspektorius, ir viena iš mano pareigų yra gelbėti vandenyje žmones. Manai, kad negalėtum parplaukti atgal?“ – „O ne!“ – sušuko Jean. „Na, na, tu gali, – užtikrintai nusišypsojo vyriškis. – Aš plauksiu šalia tavęs visą laiką, kol pasieksi krantą“. Jis atrodė toks patikimas, ir Jean, sukaupusi visas likusias jėgas, pradėjo plaukti. Saugos inspektorius laikėsi žodžio, plaukė šalia ir visą laiką ją stebėjo. Pagaliau pasiekė smėlėtą pakrantę. Merginos dar tebegulėjo ant savo rankšluosčių. „Kas tau atsitiko? – paklausė Pat. – Taip ilgai nesugrįžai“ – „Aš būčiau nuskendusi, ir jeigu ne gelbėtojas…“ – „Koks dar gelbėtojas?“ – nustebusi paklausė Pat, žiūrėdama už Jean. „Saugos inspektorius, kuris parplaukė drauge su manim“, – atsakė Jean ir atsigręžė jį parodyti, tačiau nei ant kranto, nei vandenyje nebuvo jokio žmogaus. Mergaitės nematė, kad ją kas nors būtų atlydėjęs, o vėliau sužinojo, kad šio ežero pakrantės yra nestebimos ir jokio inspektoriaus nėra.

Angelologė Betty Maltz teigia, kad angelai niekad nesaugo žmonių, kurie savo valia laužo visuomenės ar prigimties dėsnius ir įstatymus, pvz., perdaug greitai važiuoja, vagia, skriaudžia kitus ir panašiai. Greičiau pagalba ateina, kai sąmoningai jos maldaujama. „Palaiminti tie, kurie nematę įtikėjo“. Aprašyti išgyvenimai ir yra tiems, kurie nori tikėti ir jiems paaiškinimų nereikia, gi netikintiesiems jokie paaiškinimai nepadės.

Daugelis žmonių sutinka savo angelus keliaudami arba vairuodami automobilį. Dažniausiai tai būna perspėjimai, įsakymai pasukti į šoną, sustoti, o kartais ir fizinė pagalba. Nepažįstamasis atsiranda lyg iš niekur, per kelias minutes išsprendžia problemą ir vėl pradingsta. H. C. Moolenburgh sako, jog „kontaktai su dangumi daugumai sukelia lyg sapno būseną, sąmoningumo pakitimą ir tai, kas kitu laiku atrodytų keista ar neįtikėtina, tuo metu atrodo visiškai normalu.“ Juk mums ir sapnuose neatrodo keista, kai mes skrendame, tačiau kai pabundame, žinome, jog tai neįmanoma.

Jau ne sykį minėtas angelologas H. C. Moolenburgh pateikia pavyzdį apie senyvos poros išvyką per Pirėnų kalnus netoli Andoros. Kelias ėjo šalia siauro gilaus tarpeklio. Juos užklupo pūga su didžiuliu vėju, automobilis nuslydo iki pat tarpeklio pakraščio taip, kad nebuvo galima nei apsisukti, nei grįžti atgal. Blogiausia, kad esant tokiam blogam matomumui kiekvienu momentu į juos galėjo atsitrenkti kita atvažiuojanti mašina ir nustumti juos į tarpeklį. Bagažinėje buvo sniego grandinės, bet vairuotojas nemokėjo jų uždėti. Staiga iš akinančios sniego pūgos pasirodė gražiai apsirengęs vyriškis, nustūmė automobilį nuo pakriaušio, uždėjo grandines ir nieko nepasakęs nustebusiai keleivių porai patraukė toliau. Vairuotojas jį nusivijo ir, norėdamas išreikšti padėką, bandė į rankas įsprausti banknotą, bet vyriškis šypsodamas tarė: „Atiduok pinigus kam nors kitam“.  Tada apsisuko ir nuėjo į priešingą pusę nei buvo atėjęs. Akivaizdu, jog jis neatėjo iš kitos kur nors tolėliau sustojusios mašinos, nes būtų grįžęs atgal. Tik tada sutuoktiniai suprato, jog tai buvo kažkas ne iš šio pasaulio, juolab kad ant vyriškio drabužių per siaučiančią pūgą nebuvo nė krislelio sniego. Ar tai buvo pakelės angelas? Labai galimas daiktas, jog taip.

J.W. Anderson aprašo misionieriaus tėvo Antonijaus išgyvenimus 1950 m. karo nualintoje Japonijoje, Umemori sanatorijoje – TBC ligoninėje. Važiuodamas jis nežinojo, jog artėja prie kryžkelės, kurios per pakelės krūmokšnių lapus nesimatė. Nebuvo ten ir jokio kelio ženklo, ir jis vienas džipu ramiai tarškėjo namo, kai staiga pajuto stiprų krestelėjimą, ir mašiną staiga pradėjo mėtyti aukštyn žemyn, tarsi būtų prasidėjęs žemės drebėjimas. Bijodamas smarkiai paspausti stabdžius ir apsiversti, tėvas Antonijus pamažu sustojo. Ir tuo metu iš kitos kelio pusės, kurios nesimatė per krūmus, išlėkė didžiulis sunkvežimis – kaip tik toje vietoje, kur jis būtų buvęs, jeigu nebūtų sustojęs. Sunkvežimis nulėkė, tėvas Antonijus aprimo, padėkojo Dievui už išgelbėtą gyvybę ir nuėjo pažiūrėti, kodėl taip trankėsi džipas – ar koks didelis akmuo pakliuvo po ratais, ar padanga sprogo… Tačiau su džipu buvo viskas tvarkoje, ir kelias buvo lygus, be jokių akmenų. Tėvas Antonijus padėkojo savo angelui sargui ir laimingai sugrįžo į savo parapiją. Vėliau jis sužinojo, kad ne tik jis vienas patyrė Dievo palaimą; panašiai atsitiko ir jo klasės draugui tėvui Džonui, kuris važinėdavo laikyti Šv. Mišių į seserų vienuolyną netoli Pekino. Tuo metu Pekinas buvo apsuptas komunistų, tolumoje girdėjosi artilerijos šūvių garsai. Vieną rytą tėvas Džonas pasišaukė vietinį dviratį rikšą ir paliepė vyriškiui važiuoti tiesiai į vienuolyną. „Ne, pone“, – atsakė vyras ir pasuko kitu keliu, kuriuo važiuoti reikia geru pusvalandžiu ilgiau. „Sakau, važiuok tiesiai“, – pakartojo tėvas Džonas. „Ne“, – griežtai atsakė vyras, ir tėvui Džonui teko nusileisti. Paskui misionierius sužinojo, kad aname, tiesiajame kelyje, kuriuo jis vertė važiuoti rikšą, įvyko susišaudymas ir sprogo bombos. Kas dabar gali pasakyti, ar to dviračio vairuotojas buvo angelas, ar tik angelo įkvėptas žmogus. Tokie įvykiai įtikina kiekvieną, kad jis gavo nepaprastą Dievo dovaną.

Daugelis žmonių sutikdavo žmogaus pavidalo angelus. Kai kuriems jie suteikdavo reikalingų žinių, kitus išgelbėdavo nuo pavojingų situacijų. Dauguma iš šių dangiškųjų svečių nedaug kalbėdavo – tik atlikdavo savo darbą ir pradingdavo.

1950 m. kovo 1 d., lygiai 7 val. 27 min. vakare, 3 minutės prieš prasidedant choro repeticijai, dujomis kūrenamos krosnies sprogimas sugriovė baptistų bažnyčią Beatričės miestelio vakarinėje daalyje. Bekrentanti bažnyčios smailė nutraukė elektros laidus, ir miestelio vakarinė dalis paskendo tamsoje. Atskubėję ugniagesiai, radę tik griuvėsių krūvą, lengvai užgesino ugnį, bet bijota, kad po griuvėsiais gali būti choristų. Tačiau įvyko stebuklas – vienas po kito susirinko visi choristai, nors išsigandę, bet sveiki. Nė vienas iš jų nenukentėjo, nes nė vieno paprastai labai punktualių giesmininkų bažnyčioje tuo metu nebuvo. Jie visi dėl keistų atsitiktinumų buvo kitur: vienus neplanuotai iškvietė paimti vaikų iš sporto užsiėmimų, kiti negalėjo užvesti automobilio, treti patys ar kas nors kitas namuose sunegalavo ir reikėjo vežti pas gydytoją – ir taip visi iki vieno vėlavo. Sprogimas į orą išnešė stogą, išvertė į šonus sienas, o pianino, prie kurio turėjo repetuoti choristai, dalys buvo ištaškytos po visą gatvę. Dėl šio įvykio 12 000 gyventojų turintis miestelis išgarsėjo ir buvo plačiai aprašyta JAV laikraščiuose, Life ir kituose žurnaluose, net TV komanda iš Japonijos kaip piligrimai atvyko aplankyti stebuklingos vietos. Turbūt nė vienam iš šių choristų dar nebuvo atėjęs laikas palikti šią žemę, dar reikėjo daug ką atlikti, o po tokio stebuklingo išsigelbėjimo ir pats gyvenimas, be abejo, įgijo didesnę prasmę.

Garsus šveicarų psichiatras ir psichologas Karlas Jungas yra pastebėjęs, kad pasaulis pilnas prasmingų sutapimų, kuriuos jis pavadino sinchroniškumo fenomenu. Žmonės dažniausiai į tai nekreipia dėmesio ir mano, kad tai tik atsitiktinumas. Tačiau daugelyje sutapimų, tokių kaip ir Beatričės miestelyje, matoma Dievo ranka ar angelų pagalba.

Angelai – gelbstintys, saugantys ar tik esantys šalia – žmogui gali pasirodyti ir gyvulėlio pavidalu. Kartais tai būna mylimas augintinis – šuo ar net žirgas, kaip dvasia sugrįžtantis į fizinį pasaulį. Žurnale Fate Ronald Atkins pasakoja apie savo mylimą šunelį Pat, nudvėsusį nuo tropikų karščio, kai Atkins apsigyveno Karibų salose. Sykį jį bevaikštinėjantį užpuolė plėšikai, reikalaudami atiduoti pinigus. Staiga iššoko iš krūmų Pat ir išvaikė plėšikus. Kas tai buvo?.. Angelai žmonėms apsireiškia tokia forma, kokią jie gali priimti. Gal tai ir buvo angelas, pasivertęs šuneliu, kad netikintysis jį priimtų, ar kokia kita dvasinė esybė? Mes to nežinome.

Kitais atvejais gyvūnas ateina padėti savo noru ar nukreiptas aukštesnės galios. Štai Senajame Testamente rašoma apie pranašą Eliją, pabėgusį nuo karalienės Jezabelės pykčio į dykumą; ten jam Dievo įsakymu varnas atnešdavo maisto. Tas laikotarpis gausus pavyzdžių, kai dvasinė intervencija į žmogaus gyvenimą kokio nors gyvulėlio pavidalu išgelbsti žmogų ar apsaugo pavojuje. Almanache People aprašoma, kaip didžiulis jūros vėžlys išgelbėjo 52 metų moterį, vardu Candelaria Villanueva. Laivas, kuriame ji plaukė, užsidegė ir nuskendo 600 mylių nuo kranto. Moteris plūduriavo visą pusdienį, kol pamatė atplaukiantį didžiulį jūros vėžlį su didele kaip šuns galva. Jis panėrė po ja,  ir moteris, apsikabinusi tą vėžlį, plūduriavo tol, kol kitą dieną ją pastebėjo filipiniečių karo laivyno įgula. Vyrai išmetė jai gelbėjimosi ratą, manydami, kad ji laikosi vandens paviršiuje apsikabinusi tuščią statinę. Tuo metu, kai moteris sugriebė ratą, „statinė“ pasinėrė. Keldami moterį į laivą, jūreiviai pamatė, jog po ja buvo nepaprastai didelis jūros vėžlys.

Daugelyje pasakojimų apie angelo apsaugą yra minimi šunys, dažniausiai dideli – kaip Elzaso ar baltasis Pirėnų aviganiai, kurie atsiranda lyg iš niekur ir atlikę savo užduotį pradingsta. Šv. Jonas Boskas, eidamas pas vargšus per pavojingus miesto kvartalus, dažnai būdavo užkabinėjamas nepilnamečių chuliganų, bandančių jį apiplėšti ir sumušti. Po kiek laiko atsirado piktai atrodantis šuo ir kartu eidavo per pavojingas vietas, o paskui dingdavo. Galimas daiktas, jog tai buvo šv. Jono Bosko angelas sargas. Panašus atvejis buvo ir su medicinos seserimi Barbara Johnson, kuri, baigdama mokslus, praktikai buvo paskirta į Šv. Margaritos ligoninę Sidnėjuje. Ji apsigyveno brolio šeimoje, užmiestyje. Kartą ji išsiruošė į darbą naktinėje pamainoje ir, išlipusi iš požeminio traukinio, nusprendė sutrumpinti kelią ir eiti per didelį parką, kurio kitoje pusėje ir buvo ligoninė. Pradžioje jai net nebuvo baugu. „Man teko vaikščioti nakties metu gatvėse, ir aš išmokau eiti sparčiai,  kad iš šalies neatrodytų, jog bijau“, – vėliau pasakojo ji. Vos įėjusi į parką, mergina suprato, kad jame labai tamsu, o jos ligoninė dar toli. Nesimatė jokio žmogaus, tačiau ji jautė, kad yra stebima, laikas nuo laiko medžių šešėliuose tarsi įžiūrėdavo cigaretės žiežirbėlę. Širdis pradėjo spurdėti iš galimo pavojaus nuojautos. Juk jeigu kas užpultų ir įtrauktų į krūmus, ji tikrai negalėtų apsiginti… Staiga Barbara išgirdo šlamesį ir pajuto, jog kažkas atsirado šalia. Išsigandusi ji išvydo didžiulį Elzaso aviganį. Paprastai tai būna grėsmingi ir pikti policijos šunys, sargai,  bet šis atrodė taikus, net meilus. Jis tipeno šalia lyg jai priklausydamas. Barbara pradėjo eiti greičiau – šuo neatsiliko. Sulėtino – tą patį padarė ir šuo. Bandė nuvaryti šunį, ragino bėgti pas šeimininką – šuo vis tiek stovėjo kaip puikiai išdresiruotas ir jai paklusnus gyvulėlis. Taip jie abu ir atėjo iki ligoninės. „Ar jis eis su manim ir į vidų?“, – pagalvojo, bet vos žengė žingsnį į perėją, šuo dingo. Uždususi mergina atbėgo į ligoninę, ir pirmoji sutikta seselė paklausė, kodėl ji tokia susinervinusi. Išgirdusi, kad  Barbara ėjo per parką, seselė labai išsigando. „Dėl Dievo meilės, į tą parką saulei nusileidus negalima eiti, net ir ženklas prie vartų yra, nes tai labai pavojinga vieta: kone kasnakt ten kažką užpuola, išprievartauja ar net nužudo“. Dabar Barbara prisiminė mačiusi cigaretės žėravimą – turbūt ten kas nors tūnojo šešėliuose, ir suprato, jog šuo, kuris elgėsi lyg būtų jos sargas, buvo ne kas kitas, o juo pasivertęs ją globojantis angelas sargas.

Hope MacDonald knygoje When Angels Appear (liet. Kai pasirodo angelai) aprašo patirtį moters, vėlai naktį važiavusios namo. Autobuse buvo tiktai ji ir vyriškis. Autobusui artėjant prie tuščios stotelės, ji staiga pajuto, kad tas vyriškis išlips drauge ir ją seks. Labai išsigandusi ji mintyse ėmė melstis, prašydama angelų pagalbos. Ir be galo nustebo, kad išlipusią ją iškart pasitiko didžiulis baltas Pirėnų aviganis, pakišo savo nosį po jos ranka ir keliavo drauge iki namų. Vyriškis prapuolė, o moteris, rakindama savo namų duris, spėliojo, kieno gi tas šuo, jų  apylinkėje nematytas. Atsigręžė dar kartą jį paglostyti, bet šuns jau nebebuvo. Gal tai buvo ir tikras šuo, bet mes sakytume, jog tai buvo angelas, prisiėmęs šuns pavidalą.

Dar kitoks – Anglijos karalienės Viktorijos nuotykis. Lekiančio greitojo traukinio, kuriuo keliavo ir karalienė, mašinistas pamatė, kad ant bėgių stovi žmogus ir kaip paklaikęs mojuoja rankomis, stabdydamas traukinį. Iššokęs iš kabinos, mašinistas pabėgėjo keletą metrų į priekį ir pasibaisėjęs sustojo – tiltas per upę buvo nuneštas vandens, ir jeigu traukinys būtų važiavęs, būtų įkritęs į patvinusią upę. O žmogaus jokio taip ir nerado. Ir tik ryte paslaptis išaiškėjo – pasirodė, tai buvo naktinis drugelis, įskridęs į traukinio priekinę lempą ir migloje atrodęs kaip figūra, mojuojanti rankomis. Karalienė Viktorija maniusi, kad buvo ne sutapimas, bet tikrų tikriausias Dievo sumanymas juos apsaugoti. Tai nebuvo angelas, bet gal angelas padėjo tą drugelį į prožektorių.

Vieni iš įdomiausių angelų įsikišimo atvejų – kai kiti žmonės juos mato, o saugojamasis – ne. Taip nutiko ir vienai amerikiečių šeimai, atostogaujančiai prie Big Bear ežero Kalifornijoje. Pavakare žmona ant laužo gamino valgį, vaikai gėrėjosi ugnies liepsnomis, vyras fotografavo pirmąsias šeimos atostogas. Staiga šią idilę nutraukė motociklų riaumojimas, lyg iš niekur išdygo šeši ginkluoti vyrai ir liepė šeimai ant žemės padėti pinigus ir viską, ką turi brangesnio. Išsigandę poilsiautojai taip ir padarė, vyras numetė net fotoaparatą. Staiga vyriškių veidai persimainė iš baimės, jie šoko prie motociklų ir nudūmė palikę viską, ko prisiplėšė. Šeima taip ir liko stovėti nieko nesupratusi ir nustebusi. Vėliau policija sulaikė plėšikus, ežero pakrantėje užpuldinėjusius vasarotojus. Kai jų paklausė, kodėl tada taip netikėtai pabėgo nuo šios šeimos, jie paaiškino, kad iš palapinės išėjo grupė ginkluotų vyrų. Kai po atostogų buvo išryškintos nuotraukos, vienoje iš jų aiškiai matėsi baltus drabužius dėvintis angelas, kantriai stebintis aplink laužą susėdusią šeimą.

Ne vienoje Biblijos istorijoje teigiama, kad angelai apsireiškia ir kaip stiprūs kariai, dažniausiai matomi tik tiems, kurie ir turi juos matyti ir reaguoti. Jaunas Meksikos pastorius Louis Torres yra pasakojęs savo parapijiečiams apie moterį, vardu Myra, dirbusią jaunimo centre ir gyvenusią nusikaltimais garsėjančioje miesto dalyje. Ją nuolat vargindavo kelios grupės jaunuolių, nuolat neduodančių ramybės: daužydavo duris, vadindavo nešvankiausiais žodžiais. Vieną vakarą ji nutarė su jais gražiai pasikalbėti apie tikėjimą, bet chuliganai atvirai tyčiojosi iš jos ir grasino paskandinsią upėj. Kitą vakarą pasikartojo ta pati istorija. Myra sukalbėjo maldelę – „Dieve, leisk savo angelams būti su manimi ir mane apsaugoti“. Tada atidarė duris ir jau buvo bepradedanti kalbėti, kaip staiga triukšmadariai nutilo, pasižiūrėjo vieni į kitus ir greitai pasitraukė. Negana to, jie nepasirodė keletą dienų, o paskui atėjo į centrą kartu su kitais jaunuoliais, kurie paprastai rinkdavosi pašnekesiams. Daug vėliau, kai buvę potencialūs nusikaltėliai tapo normaliais jaunuoliais, pastorius Torres paklausė, kas gi atsitiko tą naktį. Vienas jaunuolis prisipažino: „Mes nedrįsome jos paliesti, kai pasirodė jos draugas. To dabitos ūgis turbūt buvo du su puse metro!“ – „Taip, jis buvo kaip didžiulis medis su puošniausiu baltu kostiumu“, – pritarė kiti. O pastorius žinojo, kad Myra neturėjo tokio draugo ir kad tą naktį ji budėjo viena…

Kiek kartų mes būname apsaugoti nuo nelaimių? Yra laimingų žmonių, kurie tai išgyvena, nors vieni supranta ir priima, o kiti lieka abejingi ir kalba tik apie atsitiktinumus. Žinomas pamokslininkas dr. Norman Vincent Peal 1960 m. pamoksle minėjo istoriją apie vieną episkopalų dvasininką, kuris rinkimuose Amerikos pietuose agitavo prieš politinį bosą Sam. „Nudėsiu tą kunigą“, – po susirinkimo įniršo Sam. Jo bičiuliai perspėjo dvasininką ir pasisiūlė palydėti į namus, kurie buvo tolokai už tamsios girios. Bet kunigas atsisakė, tardamas: „Dievas bus su manim“. Po daugelio metų Sam, gulėdamas mirties patale, pasišaukė kunigą, norėdamas jo atsiprašyti. „Reverende, aš norėjau jus nužudyti tą naktį, – tarė jis, – aš su vėzdu jūsų laukiau miške“ – „Tai kodėl to nepadarei?“ – „Nedrįsau. Kas buvo tie du didžiuliai vyrai, kurie ėjo drauge su tavim?“ – „Ten nebuvo jokių vyrų“, – nustebęs užprotestavo kunigas. „Buvo, aš pats juos mačiau!“ – patvirtino Sam…

Ir daugiau rašytojų mini panašius įvykius. Jauna moteris Stacy gyveno daugiabutyje neturtingame Bruklino kvartale Niujorke. Vieną naktį, grįždama namo iš darbo, ji pamatė prie pastato slampinėjantį vyriškį. Stacy sunerimo, nes prieš kelias dienas kaimynystėje buvo užpulta ir išprievartauta moteris. „Angele sarge, saugok mane, – sukuždėjo Stacy, – būk su manimi ir saugok mane nuo blogio“. Žiūrėdama tiesiai priešais save, ji praėjo pro vyriškį, nors iš baimės ir daužėsi širdis,. Jautė jo žvilgsnį, bet jis nieko nedarė. Stacy pasiekė namo kampą, o tada jau bėgte nubėgo į savo daugiabutį. Praėjo kiek laiko, kol ji aprimo – jautė, kad išvengė didelio pavojaus. Po kiek laiko mergina išgirdo sireną ir pro langą pamatė žybsinčias policijos mašinų šviesas. „Kur nors kaimynystėje įvyko avarija ar apiplėšimas“, – pagalvojo. Kitą rytą kaimynės užklausė: „Kas ten per sujudimas buvo vakar vakare?“ – „Išprievartavimas, – niūriai atsakė moteris, –  po 6 valandos“. Stacy nustėro – pasirodo, tai nutiko ten, kur ji prieš kelias minutes iki nelaimės matė tykantį vyriškį. O gal tai ir buvo prievartautojas? Stacy paskambino į policiją ir pareigūnai pakvietė ją atpažinti vienintelio turimo įtariamojo. Tai buvo tas pats vakar sutiktas vyras. „Kodėl jis neužpuolė manęs?, – garsiai pagalvojo ji, – juk ir aš buvau taip pat pažeidžiama, kaip ir ta nukentėjusi moteris“. Policininkui pasidarė įdomu, jis nusikaltėliui nupasakojo merginos išvaizdą ir paklausė, ar ją prisimena. Stacy niekuomet nepamirš jo atsakymo: „Aš ją prisimenu. Bet net neketinau jos liesti. Ji ėjo gatve tarp dviejų aukštų vyrų“.

Neretai pasakojami epizodai, kai žmonės, kartais net nežinodami esą pavojuje, patys nieko nemato, bet skriaudikai mato saugotojus – dažniausia karius balta apranga. Reikia pastebėti, jog jokių armijų kariai baltų uniformų nedėvi; toks yra tik dieviškosios kariuomenės drabužis.

Šventajame Rašte yra nemažai istorijų apie angelus karius (pvz., Kar 6,15-17), bet panašių įvykių atsitinka ir mūsų laikais, ypač misionierių gyvenime. Corrie ten Boom knygoje Marching Order for the End Battle (liet. Į eschatologinį mūšį žygiuojanti kariauna) aprašo įvykį Jeunesse Rebellion Rouge, kuomet sukilėliai artėjo prie misionierių mokyklos, kurios bendrabutyje gyveno virš 200 vaikų, ketindami nužudyti ir juos, ir mokytojus. Grėsmės akivaizdoje visi, buvę mokykloje, pradėjo melstis. Juos saugojo tik tvora ir keletas kareivių, o vis artėjančių sukilėlių buvo keli šimtai. Staiga atsitiko kažkas keisto – sukilėlių gretos pakriko, išsisklaidė ir jie pasitraukė. Tas pats pasikartojo ir kitą dieną. Trečią dieną vienas iš sukilėlių buvo sužeistas ir atvežtas į misionierių ligoninę. Gydytojas paklausė: „Kodėl jūs neįsilaužėte į mokyklą?“ – „Mes negalėjome pulti, – atsakė vyriškis. – Mes pamatėm šimtus kareivių baltomis uniformomis ir išsigandome“…

Kita istorija – apie misionierių kunigą John G. Paton, gyvenusį Naujųjų Hebridų salose. Vieną naktį priešiška vietinių minia apsupo jo misijų centrą ir bandė sudeginti, o misionierius išžudyti. Misionierius su žmona, vieni ir beginkliai, visą naktį meldė Dievo pagalbos. Išaušus su nuostaba pamatė, kad puolėjai pasitraukia. Vėliau, kai  genties vadas tapo krikščionimi, jis misionieriui papasakojo, jog tą naktį matę šimtus vyrų su blizgančiais šarvais ir kalavijais rankose.

Basilea Schlink knygoje The Unseen World of Angels and Demons (liet. Nematomas angelų ir demonų pasaulis) aprašo vienos evangelikės sesers, 1945 m. dirbusios su vaikais Gdanske (tuo metu – Dancige), patirtis. Sovietų kariai, užėmę daug Vokietijos miestų, gaudė ir prievartavo moteris, nežiūrėdami amžiaus – nuo 8 iki 80 metų.  Tai būdavo baisaus teroro naktys. Seselės kiek galėdamos rinkdavo moteris ir vaikus ir laikinai apgyvendindavo pas save mažoje buvusioje mokykloje. Kartą vakaro maldos metu bendruomenė giedojo giesmę, prašančią Dievo atsiųsti angelų, kurie „padėtų aukso ginklus prie mūsų lovų“. Ištarus „Amen“, vienas iš neseniai čia apsigyvenusių berniukų priėjo prie seselės ir ištarė: „Jie čia. Jie atėjo čia.“ Seselė paklausė, apie ką jis kalba. Berniukas pirštu parodė į pastato stogą ir pakartojo: „Jie atėjo. Jie čia“. Vaikas papasakojo, kad tuo metu, kai bendruomenė meldėsi, kiekviename kampe jis matė neregėto dydžio liepsnojančius vyrus. Ir tada seselė suprato, kodėl jų namas vadinasi „Ramybės sala“.

Atrodo, kad maži vaikai turi ypatingą ryšį su Dangumi. Gal todėl, kad jie dar nepatyrę aiškios ribos tarp dviejų pasaulių. Turbūt esate pastebėję, kad ikimokyklinukai pasakoja apie savo įsivaizduojamą draugą, sakosi matę gražią moterį ar angelą savo kambaryje… Ar kartais neatrodo, jog jie žino kažką, ko jūs nesuprantate?.. Jeigu taip yra – nereikia baimintis. Geriau pasidomėti, išklausyti vaiką, bet jokiu būdu iš jo nesijuokti.

O štai istorija apie Vietnamo karo metais garsėjusį evangelistą Saul, kurio ugningi pamokslai paskatino penkių kaimų gyventojus tapti krikščionimis. O fanatikai komunistai kiekvieną apsikrikštijusį žudydavo, dažnai net užkasdavo gyvą. Saul, tikėdamasis galimo užpuolimo, jau anksčiau buvo į upę nuleidę paruoštą plaustą – it modernusis Nojus, – kad žmonės galėtų nepastebimai išplaukti į amerikiečiams priklausantį Danangą. Tačiau ir ten juos apsupo vietnamiečiai. Kaimelis tapo aklinai uždarytas, niekas negalėjo nei ateiti, nei išeiti, taigi jo gyventojai vien meldėsi primityviai įrengtoje koplyčioje. Jie meldėsi tris dienas ir tris naktis, kai nelauktai vietnamiečiai pasitraukė. Kiek vėliau vienas sužeistasis, vienas iš tų, kurie it geležiniuose spąstuose laikė gyventojus, gydytojui papasakojo: „Mes nieko negalėjome padaryti, matydami tokį didžiulį kariuomenės  baltomis uniformomis būrį“ (Iš Een Nieuw Gelung, 1968).

Labai panašiai įvykiai susiklostė ir 1970 m. Rodezijoje. Tai irgi viena iš dr. H. C. Moolenburgh aprašytų istorijų. Teroristams buvo duota užduotis užpulti valstiečio ūkį tuo metu, kai moteris džiaustys skalbinius, bet jie nieko negalėję daryti, nes daugybė baltai apsirengusių kareivių be paliovos vaikštinėjo tarp jos ir teroristų. Kitas ūkininkas taipogi saugojo savo valdas nuo negailestingų kovotojų. Likęs vienas namuose, jis karštai meldėsi. Kai norėjo maldą užbaigti, nežinomas balsas jam liepė tęsti toliau. Vėliau suimti kovotojai papasakojo, kad negalėjo pulti ūkio, nes jis buvo apsuptas baltas uniformas vilkinčių karių.

Panašūs įvykiai kartojasi ir vėliau. Pirmojo pasaulinio karo metu, 1914 m. rugpjūčio pabaigoje, netoli Monso (Belgija) miesto vyko kovos tarp anglų ir vokiečių kariuomenės. Įveikę pasipriešinimą, vokiečiai artėjo prie Belgijos širdies. Drąsiai gynėsi belgai, prancūzai ir anglai, tačiau svarbiausius puolimus teko atlaikyti anglams. Jų dalinys buvo nedidelis, o išvargę kariai be poilsio kovėsi jau kelias dienas iš eilės. Atrodė, kad pralaimėjimas neišvengiamas, ir viskas priklausys tik nuo Dievo malonės. Visa tauta karštai meldėsi, bažnyčios buvo pilnos žmonių. Tada atsitiko tai, kas dabar istorijoje vadinama „Monso angelais“. Yra dvi šio įvykio versijos ir abi papasakotos britų kareivių, prisiekusių, jog tai tikras įvykis. Anglų karių divizija traukėsi per Monso miestą, smarkiai spaudžiami vokiečių artilerijos, bet dar bandydami statytis barikadas. Iš visų pusių plieskė intensyvi ugnis, oras drebėjo, ausis kurtino nepaliaujamas griausmas. Staiga abiejose pusėse šaudymas nutilo ir įsivyravo mirtina tyla. Kai anglų kareiviai žvilgtelėjo pro barikados plyšį, pamatė keturias ar penkias už žmogų didesnes figūras, stovinčias tarp jų ir nutilusių vokiečių. Tos esybės buvo baltai apsirengusios, vienplaukės ir atrodė, jog stovi ne ant žemės, bet tarsi sklendžia ore. Jos stovėjo ištiesusios rankas į vokiečių pusę ir lyg sakė: „Stot čia, ir nė žingsnio toliau“. Britai tik spėjo pamatyti, kaip skubotai ir netvarkingai traukiasi vokiečiai…

Kita versija irgi panaši: kai anglams atrodė, kad jau viskas prarasta, priešo ugnis nutilo ir stojo gili tyla. Atsivėrė dangus, ir žėrinčioje šviesoje pasirodė figūros. Kai kurios vokiečių kavalerijos dalys dar bandė veržtis pirmyn, tačiau negalėjo priversti žirgų šuoliuoti. Kol nustebę britų kariai susigaudė, kas čia vyksta, vokiečiai jau chaotiškai traukėsi. Tai leido britų ir sąjungininkų pajėgoms persigrupuoti ir pasitraukti į apkasus. Abi šios istorijos yra patvirtintos Britų žvalgybos tarnybos kapitono Cecil Lightwick.

Panašiai buvo išgelbėta ir suomių kariuomenė, apsupta rusų armijos 1939 m. gruodžio 24 d. Po ilgų ir nesėkmingų mūšių padėtis atrodė beviltiška. tačiau suomiai kovėsi iki paskutinės kulkos, paskutinio vyro, pasirinkę geriau mirti, negu prarasti savo tėvynę. Naktį susišaudymai iš abiejų pusių dar sustiprėjo. Artėjant vidurnakčiui iš gruodžio 24 d. į 25 d. – Kūčių nakčiai, staiga viskas nušvito akinančia šviesa. Šaudymas liovėsi, ir kai kareivių akys apsiprato su šviesa, jie aiškiai pamatė didžiulį angelą su šviečiančiu kryžiumi, nukreiptu į Suomiją. Išvargę kariai pailsėjo ir privertė sovietus trauktis. Vietovė, kurioje pasirodė angelas, buvo Taipale, Karelijos sąsmaukoje; tai buvo strateginė vietą, kurią užėmę sovietai būtų galėję brautis pirmyn.

Taigi angelai saugotojai nepertraukiamai dalyvauja žmonijos gyvenime. Tačiau tik kai kurie žmonės yra išgelbėjami, o kiti žūsta. Kodėl taip yra, niekas nežino. Kartais natūraliai kyla klausimas, kodėl geras, kilniadvasis jaunas žmogus miršta, o blogas gyvena ir virš 90 metų. Galima prisiminti ir šventąją Bernadetą, kuriai Lurde apsireiškė Mergelė Marija. Bernadeta buvo miestelėnų išjuokta, kai kasė dumblą, nes Mergelė Marija jai buvo pasakiusi, jog ten atsiras šaltinis. Ir iš tiesų atsirado šaltinis, ir nuo jo vandens išgijo tūkstančiai ligonių, iki dabar traukia maldininkų pulkai į Lurdą. Tačiau pati Bernadeta mirė sulaukusi vos trisdešimt dvejų metų nuo skausmingo kaulų vėžio. Ką galima pasakyti –  kad ji nepakankamai meldėsi, nepakankamai tikėjo gydomuoju vandeniu ir pati neišgijo? Į tokius klausimus atsakymo nėra, nes mes nežinome, kokia Dievo valia. Mes tegalime pasakyti, jog Bernadetos gyvenimas buvo užpildytas per trisdešimt dvejus metus. Gyvenimo ciklas užbaigtas. Vienam žmogui šis ciklas gali tęstis labai ilgai, kitam būti trumpas…

Ne visi žmonės ir nori pripažinti, jog angelai egzistuoja, jog jie mus saugo. Daugeliui žmonių pasaulis prasideda ir baigiasi tuo, ką jie mato ir apčiuopia. Tačiau išlieka daugelio žmonių liudijimai, kad į jų gyvenimą buvo įžengęs angelas. Atrodo, lyg būtų atsiradusi neregima skylė, properša Visatos audiny, kurios mes nematome ir tik ekstremaliomis sąlygomis staiga išvystame. Tada netikėtai pasirodo, kad atsidarė durys į kitą pasaulį. Žmonės, kurie patyrė šiuos antgamtinius susitikimus, nėra išskirtiniai, tačiau po šios patirties daugelis jų pasikeičia iš vidaus, nes jų „užrakintas“ pasaulis tapo atviras aukštesnėms sferoms. Tai lyg gyvenimo kryžkelė, kurią kiekvienas turėtų atpažinti. Atpažinti šias kryžkeles arba staigius perėjimus ir eiti toliau, žinodami, jog angelas sargas visuomet yra su mumis.